Žemėlapis

Vilnius

Misija neįmanoma… taip, matyt, reikėtų reaguoti į užduotį trumpai aprašyti Vilniaus žydų istoriją ir svarbiausius jos paveldo objektus. Pastaruoju metu Vilnius veržliai grįžo į žydų turizmo geografiją. Šio išskirtinio ir šiandien nostalgija bei skausmu žydų tradicijoje apipinto miesto, kurį jau mažiausiai porą šimtmečių vadiname Šiaurės Jeruzale, paveldo pristatymui yra skiriami šimtus puslapių turintys turizmo vadovai. Vilnius yra išskirtinis savo aura ir nenuspėjamas įvykių ir likimų tėkme, turintis nemažai legendų, dalis kurių paradoksaliai ima ir pasigrindžia moksliniais tyrimais. Ne atsitiktinai žydiškasis Vilnius yra atpažįstamas pagal visuotinai žinomus ir su jokiais kitais nesumaišomus simbolius – tai, veikiausia, garsiausiu visų laikų Lietuvos žydu laikytinas išminčius Vilniaus Gaonas Elijas (1720-1797), kurio šeimo kapą – mauzoliejų galima aplankyti Sudervės žydų kapinėse Vilniuje; po Antrojo pasaulinio karo sulyginta su žeme Vilniaus Didžioji sinagoga ir jos kiemas, kuriai atminti kol kas įrengtas tik nedidelis stendas, šalia pastatytas paminklas Vilniaus Gaonui. Tarp kitų simbolių ir ortodoksalumas, religinės ir pasaulietinės žydų kultūros centras, žydų Apšvietos – Haskalos* judėjimo atspara, jidiš kultūra, gilios sionizmo tradicijos, socialistinės pakraipos Bundo* įsikūrimo (1897) ir judėjimo sklaidos vieta, Matijahu Strašūno biblioteka, Našlės ir brolių Romų spaustuvė su joje atspaustu ir plačiausiai pasklidusiu bei pasaulio žydų aplinkoje atpažįstamu „Vilner shas“ (tituliniu Vilniuje leisto Babilonijos Talmudo puslapiu), YIVO instituto veikimo miestas, o istorinio žydų kvartalo, dabartiniame senamiestyje, arkos yra tapę ikonografiniu (jį savo logotipuose tarpukariu įkomponuodavo dažna žydų institucija) žydiškojo Vilne simboliu.

Gana neblogai šiandienos Vilniaus senamiestyje išlikusiose keliose žydų kvartalo gatvėse ir prasideda šios bendruomenės istorija. Nors legendos sieja žydų įsikūrimą mieste su XIV a. pradžioje Didžiojo kunigaikščio Gedimino rašytais laiškais ir kvietimu užsienio miestų gyventojams atvykti ir kurtis Vilniuje, realybė buvusi kitokia. Nors nėra išlikę istoriniai šaltiniai, tačiau manoma, kad vilniečiams XVI a. pradžioje buvo pavykę gauti privilegiją draudusią žydams gyventi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sotinėje. Tolygesnis, bet dar ribojamas žydų kūrimasis Vilniuje prasidėjo XVI a. antrojoje pusėje, nes 1633 m. steigiant žydų kvartalą viena iš jam skiriamų gatvių (greta Šv. Mikalojaus ir Mėsinių) jau turėjo Žydų gatvės pavadinimą. Tais pat metais kvartale buvo leista statytis ir mūrinę sinagogą, vėliau tapusia garsiąja Didžiąja Vilniaus sinagoga. Vienu iš šios galiausiai po kelių perstatymų barokines formas įgijusios sinagogos savitumų yra apie du metrus įžemintos grindys, taip buvo siekiama nepažeisti statybos reikalavimų (sinagogos negalėjo būti aukštesnėmis už krikščionių maldos namus), bet praplėsti ir sukurti pastato didybės įspūdi jame besimeldžiantiems tikintiesiems. Tikrove virtusi legenda yra pasitvirtinę pasakojimai apie Vilnių kaip šimto sinagogų miestą. Iš tiesų iki Antrojo pasaulinio karo skirtingo dydžio, skirtingoms brolijoms ir grupėms, skirtingų pakraipų tikintiesiems priklausančių maldos vietų buvo apie …. 130, šiandien iš jų yra išlikę devynių sinagogų pastatai. Viena iš jų Choralinė sinagoga Taharat Ha-kodeš, maurų stiliumi bendruomenės modernėjimą skatinusių maskilių buvo baigta statyti 1903 m. Šiandien ji yra vienintelė Vilniuje veikianti sinagoga (na, jei neskaičiuotume karaimams priklausančios kenesos, Liubarto g. 6). Dėmesio dėl su ja siejamų asmenybių vertas ir buvusio Vilniaus priemiesčio – Užupio (Zareche) – sinagogos pastatas (baigtas statyti 1841 m.). Šioje sinagogoje 1840 – 1849 m. pamokslavo ir turėjo ješivą etinio Musar* sąjūdžio įkūrėjas rabinas Izraelis Salanteris (1810-1883), būtent čia suformulavęs pamatines Musar nuostatas. Išnaudojant vietas, kuriose sutelktai gyveno žydai, Antrojo pasaulinio karo metu naciai steigė getus: Mažasis getas buvo įsteigtas istoriniame žydų kvartale – vietoje, kur prasidėjo Vilniaus žydų istorija, o Didysis getas apėmė greta istorinio kvartalo buvusias gatves ir kiemus, kuriose sunkiai kvartale išsitenkantys ir patogesnių gyvenimo sąlygų ieškantys žydai mėgo gyventi nuo pat XVIII a. pabaigos.

Visą XIX a. bei XX a. pradžioje žydai sudarė ženklią gyventojų dalį, sudarydami apie trečdalį, o kai kuriais laikotarpiais ir didesnę dalį visų vilniečių. Tad jidiš kalba ir informacinės iškabos hebrajų rašmenimis buvo rutininiu, miestiečiams gerai atpažįstamu vaizdu. Ties Žemaitijos gatvėje esančias arkiniais įėjimais į kiemus galima matyti porą restauruotų žydų parduotuvių reklaminių iškabų, o buvusio saldainių fabriko „Minion“ (Šv. Stepono g. 5) iškaba išsaugota pasažo interjere, kur ją galima apžiūrėti. XIX a. antrojoje pusėje ir tuomet Rusijos imperijos sudėtyje buvusios Lietuvos žydai pajuto naujus modernėjimo pokyčių vėjus, keitėsi bendruomenė, jos gyvenimo būdas ir laisvalaikio leidimo formos. Tradiciniam religija grįstam gyvenimo būdui ištikimais likę žydai labiau telktis istoriniame žydų kvartale ar aplink jį buvusiose gatvėse, buvo linkę lankytis Didžiojoje sinagogoje, o modernėjimo ir emancipacijos įtakotos žydų grupės ieškojo naujų erdvių kasdieniam gyvenimui, kultūrinei, visuomeninei ar mokslinei veiklai (būtent šiai grupei priklausantys žydai pasistatė išlikusią Choralinę sinagogą). Modernių žydų dalimi neabejotinai yra Pohulanka, dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė, kurios kiekviename name atrastume bent laikinai gyvenusių vietos ar net pasaulinę šlovę pelniusių žydų, bei už jos plytinčios Naujamiesčio dalys, kur labiau prakutę viduriniosios klasės atstovai žydai statėsi vilas, gyveno ir pramogavo kaip buržua

1925 m. būtent Vilniuje, o ne žydų kultūros, mokslo ir verslo metropoliuose Berlyne ar Varšuvoje, steigiant Žydų mokslo institutą –  YIVO (jid. Jidiše visenšaftleche institut) – atmetus visus argumentus „už“ ir „prieš“ pasirenkant vietą svarbia tapo „vietos genijaus“ (Lot. genius loci) idėja (ją išsakė lingvistas vienas iš Instituto įkūrėjų Maxas Weinreichas (1894-1969)) ir beprasidedantis kultūros jidiš kalba klestėjimas. Instituto mokslinė veikla buvo itin sėkminga, nuo 1940 m. ji tęsiama Niujorke, o dar tarpukariu pradėtos rinkti kolekcijos –  įspūdingos. Dalis knyginio žydų palikimo nesunaikinto nacių, sovietmečiu buvo išsaugota ir keturis dešimtmečius išslapstyta Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno komplekse (K. Sirvydo g. 4), kur sovietmečiu buvo įrengtas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos padalinys Knygų rūmai. Jų direktorius Antanas Ulpis (1904-1981) ėmėsi saugoti, kaupti rankraštinį ir knygų paveldą, tarp jų ir žydų. Į sovietinius laikraščius įvynioti Toros ritiniai ar pintuose krepšiuose sukrautos knygos, buvusio gausios YIVO kolekcijos dalys bei Vilniaus gete išsaugotos knygos buvo atrastos tik prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą (1988).