Žemėlapis

Panevėžys

Dabar Panevėžys išdidžiai vadinamas Aukštaitijos sostine, taip pat išdidžiai šis miestas tarpukariu buvo vadintas Mažąja Lietuvos Jeruzale, kadangi Lietuvos žydų bendruomenių tarpe garsėjo kaip sionizmo ir aktyvio žydų politinės veiklos centras. Žydų kaip bendruomenės istorija šiame mieste skaičiuojama nuo XVIII a., tuo metu bendruomenė kūrėsi rytiniame miesto turgaus aikštės pakraštyje. Nors Panevėžio žydų bendruomenė garsėjo savo stipria ortodoksų žydija, tačiau XIX a. pab. ir šios bendruomenės neaplenkė Chasidizmo idėjos, XX a. pr. minimas chasidų* minjano*.

XX a. pr. pagrindiniame sinagogos kieme miesto centre stovėjo senoji sinagoga, didysis beit midrašas*, mažasis medinis beit midrašas bei du kloizai*. Tuo pat metu kitose miesto vietose buvo dar 10 maldos namų. Iš jų visų iki šių dienų išliko tik vienintelė mūrinė Toros* bendruomenės sinagoga M. Valančiaus gatvėje, tačiau ir jos interjeras buvo visiškai pakeistas po Antrojo pasaulinio karo. Vis tik nepakitęs dailus raudonų plytų eksterjeras išskiria šį pastatą iš kitų šioje gatvėje besirikiuojančių jau XX a. II pusės statybos namų.

XIX a. II pusėje Panevėžys įsitvirtino tarp svarbiausių žydų edukacinių centrų Rusijos imperijoje. XIX a. 6 deš. atidaryta valstybinė žydų mokykla, kurioje iš karto po studijų baigimo dirbo ir garsusis maskilis, Haskalos* judėjimo vedlys, poetas Jehuda Leiba Gordonas, vėliau išvykęs dėstyti į kitą Lietuvos žydų edukacinį centrą – Telšius. XIX a. II pusėje atidaryta ir viena pirmųjų imperijoje žydų mergaičių mokykla, keletas kitų privačių žydų berniukų mokyklų. XX a. pr. išaugo miesto kaip religinių žydų studijų centro vaidmuo. 1919 m. įsteigta garsioji Panevėžio ješiva*, kuri su rabino Jozefo Šlomo Kahanemano (1888-1969) rūpesčiu tapo prestižine Toros studijų vieta visoje Rytų Europoje. Joje vienu metu studijavo apie 400 jaunuolių. 1943 m. rabinas Kahanemanas perkėlė Panevėžio vardo ir tradicijos ješivą į Bnei Braką (dab. Izraelis), kur ji veikia iki šiol. O buvusios Panevėžio ješivos pastate dabar veikia daug įvairaus tipo nedidelių parduotuvėlių, pastatas atnaujintas. Tarpukario Panevėžyje veikė ir dar dvi mažesnio tipo ješivos, gimnazijos jidiš ir hebrajų kalbomis, paruošiamoji Tarbut* mokykla, žydų mergaičių gimnazija.

Žydai intensyviai prisidėjo prie miesto rašto kultūros kėlimo. XIX a. pab. Naftalis Freigensonas atidarė pirmąją spaustuvę mieste, kurioje spausdintos knygos rusų ir hebrajų kalbomis. XX a. pr. Panevėžyje veikė I. L. Pereco vardo žydų biblioteka, kuri buvo didžiausia mieste ir saugojo apie 1600 leidinių. Greta šių kultūrinio tipo institucijų veikė ir gausybė kitų žydų įsteigtų socialinių organizacijų – labdaringa prieglauda, vaikų namai, ugniagesių centras, taip pat buvo įsteigta visame Panevėžyje išgarsėjusi žydų ligoninė su Panevėžio krašto šviesuoliu, gydytoju Šachneliu Abraomu Meru, priešakyje.

Labiausiai vietinė žydija suklestėjo tarpukario Panevėžyje, kuris būdamas daugiakultūris ir ekonomiškai patogiai lokalizuotas miestas, atvėrė galimybes įvairių veiklų vystymui. Šiuo metu miesto žydai pasižymėjo ekonomine lyderyste, ypač juos garsino linų eksportas. Tarp tarpukario verslininkų Panevėžyje išskirtinė žydų Chazenų šeima, kuri užsiėmė linų eksportu, turėjo malūną, o XX a. 3 deš. perėmė ir „Kalnapilio“ bravoro valdymą. Į Panevėžį atvykdavęs prezidentas Antanas Smetona svečiuodavosi būtent Chazenų šeimos namuose.