Žemėlapis

Klaipėda

Klaipėda šiandien yra trečias pagal dydį Lietuvos miestas. Jis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1252 m., kuomet buvo pastatyta Memelburgo pilis. Nors Klaipėda yra seniausias Lietuvos teritorijoje esantis miestas, tačiau ilgą istorinės raidos laikotarpį jis buvo atsietas nuo dabartinės Lietuvos.

Pirmieji žydai Klaipėdoje minimi XVI a. septintąjame dešimtmetyje. Žinoma, kad XVII a. Branderburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas (1640-1688) vokiečių žydui Mozei Jakobsonui Jaunesniąjam suteikė išskirtinę teisę pasistatyti rezidenciją bei sinagogą. Prekybos reikalų vedamas 1777 m. į miestą atvyko Mozė Mendelsonas, kuris buvo ne tik pirklys, bet ir plačiai žinomas žydų filosofas, o jo anūkas kompozitorius Feliksas Mendelsonas-Bartoldžis dabar geriausiai žinomas kaip populiariojo Mendelsono vestuvių maršo autorius. Žinomumas visoje Europoje, nepadėjo M. Mendelsonui gauti teisę apsigyventi Memelyje, todėl jo namais tapo netoliese esantis Karaliaučiaus miestas.

Žydų padėtis pastebimai pasikeitė po 1812 m., kuomet buvo panaikinti draudimai mieste kurtis žydų bendruomenei. Taip žydai palengva įsiliejo į miesto gyvenimą. 1817 m. į Klaipėda atvyko garsus XIX a. Klaipėdos verslininkas, miesto deputatas ir filantropas Julius Liudvikas Vyneris (1795-1862). Ekstravagantiško būdo augalų sėklomis prekiavęs J. L. Vyneris buvo ir  jautrios širdies žmogus, didelį dėmesį skyręs vargšų rūpybai ir edukacijai. Jo skirtomis lėšomis buvo pastatyta daugybė bendruomeninių pastatų, keli iš jų – nusigyvenusių pirklių prieglauda bei mergaičių auklėjimo institutas, kurie iki šių dienų puošia Klaipėdos miesto veidą. Savo testamente J. L. Vyneris lėšų skyrė žydų sinagogai, tačiau su sąlyga, kad jis bus palaidotas ne žydų, o bendrose miesto kapinėse, kuriose jam skirtas paminklas stovi iki šiol ir traukia praeivių dėmesį.

Nuo 1800 m. iki 1875 m. mieste gyvenusių žydų skaičius išaugo nuo 30 iki 1000. Didžioji dalis žydų gyveno šalia dabartinės turgaus aikštės. Klaipėdos atvejis išskirtinis – XIX a. mieste susiformavo net trys atskiros žydų bendruomenės: chasidiškoji*, ortodoksiškoji litvakų ir modernistinių Vokietijos žydų. Šias bendruomenes siejo bendros kapinės, buvusios dabartinėje Sinagogų g., nors meldėsi jos atskirose sinagogose. ,,Kauno gubernijos žydai” apie 1850 m. nuomojamame pastate įkūrė beit midrašą*, kuriame 1860-1880 m. kiekvieną šeštadienį pamokslaudavo garsus rabinas, musar* judėjimo pradininkas Izraelis Salanteris (1810-1883). Apie 1875 m. buvo surasta tinkamesnė vieta – šalia senojo iškilo naujas beit midrašas* (dab. Daržų g.). Tuo tarpu Vokietijos žydai po 1854 m. gaisro maldos namus perkėlė į nuomojamą pastatą, dabartinėje Kepėjų g., o po poros dešimtmečių persikėlė į Grįžgatvio g. naujai pastatytą sinagogą. XIX a. Klaipėdoje daugėjo ne vien sinagogų; rabino Izaoko Riulfo (1831-1902) iniciatyva buvo pastatyti kiti bendruomeniniai pastatai – mokykla bei ligoninė, kuriuose prieglobščio ir rūpesčio sulaukdavo ir neturtingi Klaipėdos žydai. Tiek mokykla, tiek ligoninė išliko iki mūsų dienų, jų architektūroje vyrauja istorizmo stilius, o ant buvusios žydų mokyklos sienų įamžintas jos steigėjo Izaoko Riulfo atminimas. Jis garsėjo ne tik kaip filantropas, bet ir, paradoksalu, iš Rusijos imperijos atvykusių žydų, nor pats priklausė vokiškąjai žydų bendruomenei, teisių gynėjas. I. Riulfas nevengė paisnaudoti ir savo, kaip vyriausiojo didžiausio Memelio laikraščio „Memeler Dampfboot“ redaktoriaus, ryšiais. Šias pareigas jis ėjo nuo  1871 m. iki pat 1898 m., kuomet išėjęs į pensiją su savo šeima grįžo  į Vokietiją.

Tarpukariu 1923 m. Klaipėdai tapus Lietuvos Respublikos dalimi žydai prisidėjo prie miesto augimo. Žymus verslininkas, mecenatas ir vietos bendruomenės lyderis Volfas Naftalis įkūrė savo medienos apdirbimo bendrovę, 1925 m. broliai Feinbergai pastatė tuo metu moderniausią Lietuvoje tekstilės fabriką ,,Klaipėda”, gaminusį daugiausiai vilnos ir medvilnės audinius. Juodkrantėje veikė tuo metu garsus viešbutis “Tel Avivas”, jame vasaros vakarus sutikdavo daugybė poilsiautojų iš visos Lietuvos. Tai turbūt vienas seniausių viešbučių Lietuvoje – pastatyas XIX a. pabaigoje iš pradžių gavo Bachmanno vilos vardą, vėliau buvo vadinams Miško, tarpukariu jam suteiktas „Tel Avivo“ pavadinimas. Išlaikęs savo paskirtį jis veikia ir šiandien, susigrąžinęs pirminį Bachmann vilos vardą (Miško g. 11, Juodkrantė). Tarpukariu 1926-1939 m. uostamiestyje gyveno teisininkas ir žurnalistas Rudolfas Valsonokas (1889-1945), be aktyvaus publicistinio darbo aktyviai tyrinėjęs Klaipėdos krašto praeitį, apie ją parašęs dvi monografijas, taip pat plačiai žinomą knygą „Klaipėdos problema“ (1932), kurioje bandė įrodyti, jog Klaipėda teisėtai priklausė Lietuvai.

1939 m. Trečiąjam Reichui aneksavus Klaipėdą, prasidėjo masinė žydų migracija į Lietuvą. Vos per mėnesį mieste nebeliko žydų, o naciai sudegino visas sinagogas. Iš sakralinių pastatų liko stovėti tik ritualinių apeigų namelis prie kapinių (dab. Žiedų skvg. 3), kuris neseniai buvo rekonstruotas į sinagogą. Dabar joje įsikūrusi Klaipėdos žydų bendruomenė, vyksta pamaldos, organizuojama kita bendruomeninė veikla. Sovietmečiu išlikęs paveldas buvo toliau niokojamas – didžioji dalis kapinėse buvusių antkapinių paminklų buvo panaudoti įvairiems statybos darbams. Atgavus nepriklausomybę išlikę paminklų fragmentai įkomponuoti į šalia sinagogos esančią atminties sieną- lapidariumą.