Žemėlapis

Kėdainiai

Kėdainiai – miestas įsikūręs centrinėje Lietuvos dalyje abipus Nevėžio upės. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai paminėti 1372 m. Hermano Vaterbergės (m.~ 1380) „Livonijos kronikoje“. Nuo XV a. vidurio miestas buvo privati valda ir priklausė garsiai kunigaikščių Radvilų giminei, kurių racionali ekonominė politika lėmė spartų Kėdainių miesto vystymąsi.

1627 m. miesto savininkas Kristupas Radvila (1585–1640) siekdamas pagyvinti miesto ekonomiką ėmė kviesti mieste kurtis, kaip pats rašė, sąžiningus ir darbščius skirtingų konfesijų žmones, tačiau draudė mieste kurtis itin smulkiems prekeiviams, kurie nešė mažiau pajamų miestui. Žydams buvo leista apsigyventi tik keliose šiandieninio Kėdainių senamiesčio gatvėse. Jose žydai netrukus pasistatė medinę sinagogą, špitolę (ligoninę) ir mikvą*. 1666 m. kunigaikštis Boguslavas Radvila (1620-1669), įtraukiant jau žydų gyvenamas teritorijas, suformavo kvartalą, kurį sudarė Žydų gatvė ir Kreivosios gatvės dešinė pusė (dab. Smilgos g.), o Senosios rinkos aikštė tapo kvartalo centru, kur telkėsi karčiamos, amatų dirbtuvės bei krautuvės. 1781 m. aikštę nuniokojo gaisras. Po jo per kelerius metus vietoje medinės buvo pastatyta nauja, mūrinė, iki šių dienų išlikusi, Didžioji sinagoga. Barokinis sinagogos fasadas panašus į netoliese esančios ir kiek ankščiau pastatytos Evangelikų reformatų bažnyčios (Senoji g. 1). Sinagogos vidaus puošimo darbai užtruko iki XIX a. pradžios, o savo freskomis ir didžiuliais sietynais ji buvo garsi visame regione.

Esant poreikiui ir galimybėms, litvakai* daug kur statėsi ir po antrąją sinagogą, taip sukurdami didesnės – nešildomos ir mažesnės – su įrengtu šildymu, dėl to tinkančios šaltesniam metų laikui, sinagogų kompleksą. Mažesnioji Kėdainių sinagoga buvo pastatyta XIX a. pradžioje. Panašiu metu priešais Didžiąją sinagogą buvusiame pastate, vietinių pagal paskirtį vadintame „skerdiko namu“, buvo įrengta mėsinė. Dalis šio pastato buvo naudojama ir kaip areštinė. „Skerdiko namą“ ir mažesniąją sinagogą jungė arka, kurioje buvo įtaisytas saulės laikrodis su hebrajiškomis raidėmis vietoje skaičių. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo sekusiu sovietmečiu, sinagogos buvo tapusios ir arklidėmis, ir sandėliais. Prieš keliolika metų pabaigus sinagogų rekonstrukcijas, Mažojoje įsikūrė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, jame įrengta Kėdainių žydų istorijai skirta nedidelė, bet vertinga ekspozicija, vyksta žydų kultūrą ir istoriją pristatantys renginiai. Didžiojoje sinagogoje įsikūrusi dailės mokykla.

Iki šių dienų Kėdainiuose išliko ir XIX a. vid. turtingiausio miesto siuvėjo Ilja Vilnerio lėšomis pastatytas Didysis kloizas*. Šie vientiso tūrio, ištęsto stačiakampio plano maldos namai turi neoklasicizmo ir romantizmo bruožų. Sovietmečiu jie buvo paversti sandėliais, veikė kepykla. Šiuo metu pastatas restauruotas ir perduotas Lietuvos žydų bendruomenei.

Kėdainiuose gyveno kelios garsios talmudistų Kacenelenbogenų giminės kartos, miestą pavertusios svarbiu judaizmo studijų centru. 1727 m., būdamas septynerių, mokytis čia atvyko Elijas ben Šlomas Zalmanas (1720-1797), vėliau tapęs visame pasaulyje žinomu ir legendomis apipintu išminčiumi, Talmudo* ir Toros* komentatoriumi ir žinovu, vadintu Vilniaus Gaonu (t. y. genijumi). Manoma, kad kelerius metus Kėdainiuose besimokiusį būsimąjį Vilniaus Gaoną mokė vienas garsiausių Jeruzalės Talmudo komentatorių, kėdainietis Mošė ben Simonas Margolis (1710-1780).

Nepaisant įsikūrimo pradžioje miesto savininkų nustatytų apribojimų vėliau Kėdainių žydai pradėjo gyventi ir už numatyto kvartalo ribų. Dauguma Kėdainių žydų vertėsi amatais ir prekyba todėl patraukliausia vieta jiems kurtis buvo Didžioji rinka – miesto ekonomikos centras, kurioje vyko pagrindiniai miesto turgūs ir prekymečiai. Daugelyje Lietuvos vietovių žydai retai užsiimdavo žemės ūkiu, tačiau šiame mieste ženkli dalis žydų buvo daržininkais ir yra laikomi pirmaisiais čia pradėjusiais auginti agurkus, kuriais iki šiol Lietuvoje garsėja Kėdainiai. XIX a. pab. žydų agurkų laukai driekėsi abiejose Nevėžio upės pakrantėse. Tuo metu dar ne tokie populiarūs rauginti agurkai rado vis daugiau paklausos ne tik Kėdainiuose, bet buvo vežami į kitus dabartinės Lietuvos miestus, ir net į Liepoją Latvijoje.