Žemėlapis

Biržai

Rašytiniuose šaltiniuose Biržai pirmą kartą paminėti 1455 m., o nuo XV a. antrosios pusės miestelis žinomas kaip Radvilų valda. Biržų istorija yra neatsiejama nuo žydų, kurie į Biržus pradėjo keltis XVI a. viduryje. Po šimtmečio čia jau veikė dvi judėjų – karaimų ir žydų rabinistų bendruomenės. Veikiausiai tai buvo sąmoningas Radvilų sprendimas – priimti nekrikščionis, kurie užsiimdami prekyba skatintų miesto augimą, o kartu ir jo savininkų pajamas. Deja, jau  XVIII a. pradžioje karaimų Biržuose neliko – bendruomenę pakirto siautęs maras ir stiprėjanti ekonominė žydųrabinistų konkurencija. Galiausiai, pastarieji perėmė net karaimams kadaise priklausiusiu maldos namus ir įkūrė ten savo sinagogą. Žydų skaičius augo dinamiškai – 1897 m. jie sudarė didžiąją dalį miestelio gyventojų (57 proc). Po Pirmojo pasaulinio karo skaičius sumažėjo (sudarė apie 34-36 procentus), tačiau štetlo* gyvenimas virte virė. Tarpukariu Biržuose veikė žydų liaudies bankas, net trys sporto klubai, sionistų draugija “Mizrachi”, žydų mokyklos.

Didžioji dalis žydų gyvenimo vyko Žemaitės, S. Dagilio, Karaimų, Vilniaus ir Kęstučio gatvėse, kur žydai itin aktyviai vertėsi prekyba, dažniausiai toje pačioje gyvenamojoje erdvėje. Šiandien šiomis gatvėmis galime leistis į prisiminimus apie buvusį štetlą. Iki mūsų dienų išlikusios dvi mūrinės sinagogos, vadinamoji Didžioji ir chasidų* (pastatyta pagal achitekto M. Lurje projektą). Šiandien abi sinagogos tapusios gyvenamosios erdvės dalimi – čia yra įrengti butai. Žemaitės ir Karaimų gatvių kampe stovėjo ješiva*, o ant Apaščios upės kranto išliko kadaise buvęs itin svarbus objektas žydų bendruomenei – mikva*. Verta atkreipti dėmesį į buvusį žydų senelių prieglaudos pastatą. Virš paradinių durų vis dar galime įskaityti seną užrašą lietuvių ir jidiš kalbomis. Apie Biržų žydų bendruomenę mums primena išlikusios vienos didžiausių žydų kapinių Lietuvoje. Kartu tai ir antrosios bendros karaimų ir žydų kapinės. Nepaisant kasdieninių rūpesčių ir nesutarimų, abi bendruomenės, kaip ir Biržų Radviloms priklausiusiame Naujamiestyje, dalinosi bendra laidojimo erdve. Tai sąlygojo tiek praktinės priežastys – teritoriją kapinėms reikėjo pirkti, mokėti už ją mokesčius, tiek ir religinės priežastys – su nedidelėmis modifikacijomis, abi jos priklausė bendrai judaizmo tradicijai.